Vakar su draugu važiavome trečiąją dviračių maršruto atkarpą. Viskas prasidėjo užvakar, valgant cepelinus — tada ir kilo mintis pasiūlyti draugui pasivažinėti dviračiais. Atsisėdome prie mapy.com žemėlapio
ir suplanavome maršrutėlį: nuo Pabradės važiuoti link Lavoriškių, tuomet — link Kenos, o galiausiai — link Kyviškių. Iš viso turėtų būti apie 60 km:
Bandžiau išmokti pamoką iš praeito važiavimo: kur nors sustosiu, ką nors nufotografuosiu — kad būtų kiek įdomiau. Ir planuojant maršrutą atrodė, kad tokių vietų tikrai bus. Pradžioje susiplanavau dvi:
- Ten, kur Dubinga įteka į Žeimeną. Atrodytų, kad dviejų upių santaka savaime turėtų būti įspūdinga vieta — gal net su gražiais tiltais.
- Apžvalgos bokštas. Galvojau, kad verta sustoti, užlipti ir apsidairyti — čia jis pažymėtas žemėlapyje.
Tačiau nei viena iš tų vietų nepasirodė įdomi. Upių santaka buvo nuobodi. Gal ir būtų buvę verta padaryti nuotrauką, bet labai tikėjausi, kad šioje kelionėje jų pridarysiu daugiau, todėl netraukiau telefono. Apžvalgos bokštas pasirodė nelankomas turistiniais tikslais. Jis tikrai gana aukštas, ir norėčiau į jį patekti, tačiau teritorija aplink bokštą buvo aptverta. Nusprendėme nesukti ir nestoti — patekti į jį vis tiek negalėtume.
Toliau važiuojant kilo mintis, kad visai gražu galėtų būti ties Baliningrado ar Punžonių tiltu. Tik problema ta, jog ten nėra jokio gražaus nusileidimo prie Neries. Pravažiavome. Viltis liko, kad toliau važiuosime palei upę ir rasime gražių vietų. Tačiau… Kelios sodybos, per kurias niekaip neprieisi prie upės. Nors ją gali girdėti, gal net užuosti (miestietiška, prarūkyta uoslė), bet matyti — nesimato, o ir prieiti — neįmanoma.
Ties šia vieta mano viltis, kad bus gražu ir galėsiu įkelti nuotraukų, ėmė „slėptis po rudeniniais lapais“. Negaliu pasakyti, kad ši atkarpa buvo beviltiška ar nieko verta. Galiu įvardyti tris vietas, kurios man labai patiko:
- Pirmame trečdalyje buvo labai graži atkarpa, kur kelias leidosi žemyn, taigi greitis buvo nemažas, o pats keliukas smagiai vingiavo. Gražus, lygus asfaltas, aplink miškas, nekepina saulė, gaivu nuo pavėsio, kvepia mišku, jaučiama drėgmė. Labai smagiai prasivažiavo tie keli kilometrai.
- Pakeliui sutikome gerves. Miško palaukėje buvo keli būreliai po 3–4 gerves. Jos man pasirodė įspūdingai didelės. Pirmoji reakcija: „Kas čia per stručiai?“ Aišku, prieiti ir paglostyti jų nepavyks, o ir selfiuko nepasidarysi.
- Atkarpa tarp Lavoriškių ir Kenos. Nors jėgų jau mažiau dėl numintų kilometrų, o ir namo norisi — darosi vis labiau vakaras (rytoj į darbą). Šioje vietoje per pastaruosius kelis mėnesius buvau gal 4 ar 5 kartus. Taigi euforijos nepatiriu, bet smegenys fiksuoja, kad akys mato gražius vaizdus. Iš kur tas grožis? Manau — dėl upės. Pastaruosius 10 metų man labai patinka upės. Ypač jei jos pakankamai sraunios. Net nebūtinai didelės ar gilios. Žeimena, Vilnelė, Merkys (ne visos atkarpos) ir kitos panašios — pačios gražiausios mano akims 🙂
Parašykite komentarą