Nežinau, nuo ko pradėti, nes tai tema, turinti labai daug priešistorės — tiek mano asmeniniu, tiek visos žmonijos požiūriu. Tikriausiai natūralu apie tai galvoti ir svajoti ilgai, kol tai tampa realybe. Panašiai ir mano atveju. Visgi nežinau, kiek dabar verta plėstis apie savo kelią į dangaus platybes. Manau, tai įdomi tema, ir kada nors atsisėsiu bei parašysiu visą įrašą būtent apie tai.
Šįkart labiau susitelksiu į savo patirtį iš praėjusio šeštadienio. Po gana ilgo laiko pasitaikė galimybė pakilti. Ir vos perskaičius tokią žinutę, savaime pradeda išsiskirti adrenalinas ir dopaminas — labai laukiu šeštadienio.
Tą dieną turėjo vykti tikslaus nusileidimo varžybos, kuriose dalyvauti neplanavau. Iki šiol išvis nedalyvavau jokiose šio sporto varžybose. Tiesą sakant, kiek prisibijau. Greičiausiai tai klaida mano mąstyme. Nutuokiu, kas ir kaip ten vyksta, bet ne šį kartą.
Nuvažiuoju į Valkininkus, kur dangus atrodo praktiškai guli ant žemės. Sakydamas „dangus“, turiu omenyje debesis. Kai pakėlė pirmuosius pilotus, stebėdamas iš apačios ir naudodamas akis kaip matavimo prietaisą, spėju, kad jie pakilo apie 100–150 metrų. Tikslaus nusileidimo varžyboms tokio aukščio pakanka. Kilo ir tandemai — keleiviai su tam skirtu pilotu. Ar jiems pakankamas aukštis? Atrodytų, kad kiek mažoka, bet jie gali pačiupinėti, pauostyti, palaižyti ir visaip kitaip patirti debesis.
Asmeniškai savo pažintį su debesimis laikau viena vertingiausių ir išskirtiniausių patirčių. Ją įgijau kalnuose, ir ji patenka į mano reikšmingiausių išgyvenimų dešimtuką. Kadangi tai man paliko stiprų įspūdį, manau, kad ir daugeliui kitų žmonių ši patirtis gali būti reikšminga ar bent jau įdomi. Ypač tiems, kurie atvyksta paskraidyti — ar gali būti, kad paliesti debesį jiems nebūtų įdomu?
Grįžtant prie šeštadienio klimato: debesys buvo labai žemai, jautėsi smulki dulksna (ypač ją išdavė automobilio stiklas 🙂), žolė šlapia tiek, kad po kelių minučių pajutau, kaip šlampa kelnės (apie batus net nekalbu). Žolė net nesiruošė džiūti ir neišdžiūvo iki pat mano išvykimo (apie 17 val.).
Kol vyko varžybos, net nepakavau savo sparno — per daug šlapia. Nesu tikras, ar norėsiu jį paskui džiovinti.
Taigi, slampinėju iš krašto į kraštą, kalbuosi su pažįstamais, bandau leisti laiką. Nuėjau paklausyti instrukcijų, skirtų pilotams, dalyvaujantiems tikslaus nusileidimo varžybose. Džiaugiuosi, kad atvažiavau — varžybų stebėjimas leis man kitą kartą dalyvauti. Nieko ten baisaus nėra ir negali būti. Pilotų bendruomenė draugiška, visi dalyviai ir organizatoriai — geranoriški.
Dėl to nusprendžiau kitais metais sudalyvauti bent dviejose varžybose: JPL ir TN. Abi labiau primena edukacinius renginius nei tikras varžybas, tad jose ir ketinu dalyvauti. Kažkodėl anksčiau maniau, kad tai griežtos varžybos su daug konkurencijos, bet tai netiesa.
Galiausiai, kai varžybos baigėsi, nusprendžiau ir pats pakilti kelis kartus. Apsiaviau tinkamus batus, pasiruošiau aprangą ir bėgau į startavietę. Tą dieną startavau keturis kartus. Vėjas buvo nestiprus, labai tinkamas atbuliniams startams, tad visus kartus startavau atbulas. Super. Puiki treniruotė prieš artėjantį SIV kursą, nes maždaug mėnesį nebuvau pakilęs. Jausmas — kaip surūdijusio varžto 🙂
Aišku, namo parsivežiau šlapią sparną, kurį teko džiovinti. Sparno džiovinimas bute galėtų būti atskiro teksto tema (nors vargu ar apie tai rašysiu).
Dar vienas svarbus dalykas — išsiaiškinau, kur esu užstrigęs dėl licencijos gavimo. Ačiū Jevgenij už konsultaciją. Eisiu susitvarkyti dokumentaciją, susižiūrėti, ką turiu, o ko trūksta norint pateikti paraišką LSPSF.
Parašykite komentarą