Pradėsiu nuo maršruto — juk visada smagu žinoti, kur kelionė prasidėjo ir kur baigėsi. Oficialiai mano kelionė driekėsi nuo Varėnos iki Šalčininkų. Žemiau pabandysiu pasidalinti, kaip atrodė mano maršrutas žemėlapyje.
Tiesą sakant, tai buvo antroji kelionės atkarpa. Viena vertus, ji laikytina antrąja, nes tądien teko dviračiu numinti iki stoties — apie 18 km. Kita vertus, pirmąja galėtų būti atkarpa nuo Vilniaus iki Šalčininkų, bet apie ją, manau, papasakosiu kitą kartą.
Važiuodamas dviračiu mėgavausi aplinkui plytinčiais miškais. Kad ir kaip ten bebūtų, Varėnos regione mintys neišvengiamai krypsta į grybus. Galbūt tam įtakos turėjo traukinyje sutikti grybautojai — nuo Valkininkų stotelės jie po truputį pradėjo išlipinėti, palikdami tik mintį, kad esu grybingame krašte.
Kita grupė žmonių, kuri įsiminė — o gal labiau įstrigo — buvo dviratininkai. Nors traukiniu važiuoju retai, anksčiau labai mėgau šią transporto priemonę (turi ji savotiško romantizmo). Šį kartą traukinyje pasirodė esant trijų rūšių keleivių: 1) grybautojai, 2) dviratininkai, 3) kiti žmonės. Susidarė įspūdis, kad šios grupės buvo apylygės, nors tikriausiai taip nebuvo. Manau, tam įtakos turėjo tai, jog sėdėjau netoli vietos, kur buvo laikomi dviračiai — jų buvo daugiau nei dešimt, bet tai tik maža dalis visų keleivių apypilniame traukinyje.
Važiuojant link Eišiškių, mintyse dominavo grybai ir miškai. Sutikau nemažai grybautojų, išėjusių į gatvę, bet jie man nebuvo tokie įdomūs kaip pats faktas apie jų gausą. Daug įdomesnės pasirodė žolėse augančios žvynabudės — jų teko matyti net tris nemažas plantacijas.
Ties Kaleninkais pastebėjau didelę ir, mano akimis, labai gražią bažnyčią.
Bažnyčia tikrai nemaža, o jei dar prisiminsime, kad ji stovi nedidelėje gyvenvietėje, įspūdis dar labiau sustiprėja. Kadangi jau buvau išsukęs iš pagrindinio kelio link šios bažnyčios, vienas klausimas savaime išsisprendė: ar tęsti kelionę pagrindiniu keliu, ar pasukti arčiau pasienio. Taigi, pasukau link Daugidonių.
Kelias pasirodė puikus ir vaizdingas. Kaip ir galima tikėtis artėjant prie pasienio, kilometras po kilometro vis labiau įsivyrauja lenkų kalba. Tai pastebima žvelgiant į įvairius užrašus. Iš pradžių atrodo, kad tekstas pateiktas lietuviškai, o šalia — vertimas tiems, kurie nesupranta. Tačiau vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis: dominuoja jau ne lietuviški, o lenkiški užrašai. Pastarieji tampa pagrindiniais — dideli, spalvingi, gražūs, ryškūs — o lietuviški lieka mažyčiai, tarsi sutartyse vos įžiūrimos žvaigždutės su paaiškinimais. Visa tai nuteikia kiek nejaukiai, bet stengiuosi į tai nekreipti per daug dėmesio. Užuot stebėjęsis užrašais, stengiuosi pastebėti gražiai sutvarkytas sodybas, medžius, gamtą.
Ties Butrimonių tvenkiniu įvyksta kažkas nuostabaus. Čia įrengta tvarkinga stovėjimo aikštelė su tualetais, pavėsinėmis, suoleliais ir šiukšliadėžėmis — viskas apgalvota ir maloniai nuteikianti keliautoją.
Visa tai nufotografavau stovėdamas ant krioklio, kurio, deja, nepavyko tinkamai įamžinti. Nors jis atrodė gražiai ir garsiai šniokštė, telefono kamera niekaip nesugebėjo perteikti to vaizdo ir garso dermės. Vis dėlto, čia įkelsiu vieną nuotrauką, darytą per nedidelę akutę metalinėje konstrukcijoje, ant kurios stovėjau. Grindys ten priminė apžvalgos bokštų dangą — su skylutėmis, pro kurias galima žvilgtelėti žemyn.
Parašykite komentarą