Tikiuosi, kad šia tema nebereikės rašyti dar ir dar kartą. Labai norėčiau, kad tai būtų paskutinis – arba bent jau vienas iš paskutinių – kartų, kai rūkymas man vis dar aktualus. Kitaip tariant, šį kartą tikrai noriu, kad man pavyktų.
Bandymų jau turėjau nemažai. Kai kurie visai neblogi, kiti – nelabai ko verti. Šį kartą nesigilinsiu į ankstesnes sėkmes ir nesėkmes, o susikoncentruosiu į tai, ką darau dabar. Nenoriu kurti iliuzijos, kad atradau stebuklingą būdą mesti rūkyti. Priešingai – šis kartas visai ne stebuklingas. Jis nuobodus, sunkus ir skausmingas.
Pradžia prasidėjo prieš 9 mėnesius. Atrodė kaip naujos kelionės startas. Gal ir nebuvo lengva, bet ar metimas rūkyti kada nors būna lengvas? Tą akimirką pasakiau sau: „Nuo šiol neberūkysiu cigarečių – pereinu prie elektroninių.“ Gražiai nuskambėjo mano galvoje, nors nežinau, ar tą mintį tuomet įgarsinau.
Ar 9 mėnesius nerūkiau cigarečių? Ne. Nuo to pažado esu surūkęs – kai pasiūlydavo kaimynas, draugai, ar pats pasiprašydavau. Pradžioje tokių parūkymų buvo daugiau, vėliau mažėjo. Galiausiai racionalizavau: „Aš nebeperku cigarečių, o viena kita – nieko tokio.“ Per visą laikotarpį surūkiau gal pakelį, gal pusantro. Palyginimui – anksčiau rūkydavau virš pakelio per dieną. Tad tie 30 cigarečių per 9 mėnesius – lašas jūroje.
Bet lengva nebuvo. Pradžioje nuolat kovojau su savimi, kad tik parduotuvėje nenusipirkčiau pakelio. Nors sau leidau garinti elektronines cigaretes kiek norėjau, vis persekiojo potraukis paprastai cigaretei. Laikui bėgant, tas potraukis silpnėjo. Pradžioje tai buvo sunki kova, vėliau – net nekildavo minties apie cigaretę.
Norint geriau suprasti, tuos 9 mėnesius galima padalinti į tris etapus po tris mėnesius. Pirmasis trimestras – sunkiausias. Čia vyko aktyvi kova su potraukiais, pavieniai parūkymų epizodai. Paskutinis trečdalis – komfortiškas, be didelių iššūkių. Tada ir pradėjo rastis vidinis spaudimas žengti kitą žingsnį.
Tas etapas, kai garinau elektronines cigaretes, turėjo trukti tol, kol baigsiu turimus skysčius. O jų turėjau nemažai. Tačiau augantis vidinis spaudimas privertė žengti kitą žingsnelį – atsisakyti elektroninių cigarečių ir pereiti prie „Nicorette“ purškalo.
Tiesą sakant, tai jau antras bandymas. Pirmasis buvo prieš kelis mėnesius, beveik sėkmingas. Tuomet su žmona keliavome į Italiją. Lėktuve rūkyti negalima, oro uoste – nepatogu. Vapinti buvo nemalonu, o aš kaip tyčia turėjau „Nicorette“. Sąmoningai ar ne – pradėjau naudoti purškalą. Ištvėriau apie dvi paras, tada grįžau prie garinimo. Visa viešnagė buvo hibridinis etapas – kartais purškalas, kartais garinimas.
Ko nesupratau Italijoje? Tik vėliau suvokiau, kad mane kankinęs nuovargis ir irzlumas nebuvo kelionės pasekmė – tai buvo „lomkės“ nuo garinimo. Tą supratau tik prieš mėnesį, kai baiginėjosi skysčiai. Vėl nusprendžiau atsisveikinti su garinimu – ir vėl patyriau metimo sunkumus.
Fiziologinės reakcijos buvo stiprios: irzlumas, dirglumas, galvos skausmas, alkis, nemiga. Nors naudojau nikotino pakaitalus, vis tiek jaučiausi blogai. Pirmoji diena – šokas. Antroji – tikrai sunki. Sunkiausia buvo pirmoji savaitė, vėliau po truputį apsipratau.
Kiek truks šis etapas? Nežinau. Tiek, kiek reikės. Galvojau, kad truks panašiai kaip garinimo etapas – gal pusmetį. Bet jis nemalonus, norisi iš jo pabėgti. Purškalas – žiauriai nemalonus. Skonis baisus, kartais pradedu žagsėti. Nežinau, kiek jis padeda. Gal net trukdo.
Vieną kartą prieš važiuodamas dviračiu susipurškiau „Nicorette“ – ir patyriau dusulį. Nikotinas, matyt, paveikė plaučius ir kraujotaką. Jausmas pažįstamas – toks būdavo, kai minti bandydavau po cigaretės. Nors žinomas, vis tiek nustebino. Kodėl? Nes maniau, kad keliauju sėkmingai, kad viskas gerėja – o pasirodo, esu ten pat, kur buvau prieš visą šią kelionę.
Pykstu. Liūdžiu. Bijau. Jaučiuosi pasimetęs. Nusivylęs. Smegenys vis išmeta „genialią“ mintį: „Eik parūkyt – viskas bus gerai.“
Tą patį jausmą patyriau ir baseine, vasaros pradžioje, dar garinimo stadijoje. Ten buvo kiek lengviau – gal dėl to, kad po vandeniu kvėpuoti sunku. Tada nesureikšminau nikotino poveikio. Aiškumas atėjo tik vėliau, važiuojant dviračiu.
Kodėl tai svarbu? Nes šiandien suprantu, kaip tie „smulkūs“ ir „nereikšmingi“ dalykai paskatino žengti naują žingsnį. Likus pusantros paros iki grupinės treniruotės baseine, „netikėtai“ priėmiau sprendimą – laikas žengti toliau. Ir štai – nieko nebevartoju. Aš jau metęs rūkyti.
Kur tas gėris, džiaugsmas, laimė, kurie turėtų ateiti metus? Kodėl jaučiu visiškai priešingai?
Žengus šį žingsnį – jaučiuosi prasčiausiai. Kuo labiau artėju prie metimo, tuo blogiau jaučiuosi. Ar taip turi būti? Jau savaitė, kaip nevartoju nikotino jokioje formoje. Tikėjausi, kad per kelias dienas viskas pagerės – kaip buvo anksčiau. Bet dabar viskas sunkiau. Per savaitę neturėjau nė vienos normalios nakties. Prabundu po vidurnakčio, neužmiegu, o jei užmiegu – tik likus valandai iki žadintuvo. Kartais einu miegoti, kartais – tiesiog pasidarau kavos. Šis tekstas gimsta trečią valandą nakties.
Jau savaitė be nikotino. Bet jaučiu nuolatinį nuovargį, miego trūkumą, galvos skausmą, susierzinimą. Labai tikiuosi, kad netrukus viskas ims gerėti. Kad pradėsiu jausti nerūkymo privalumus, o ne metimo trūkumus.
Parašykite komentarą